Page 1 of 1 in the ivaiorove category
# Wednesday, 21 March 2012

sakas zvaigzdes prie puodo vadina vagisemis

Internetas ir knygų lentynos lūžta nuo kulinarinių knygų ir receptų gausos. Tačiau nepriklausomas mitybos ekspertas Vincentas Sakas ragina neskubėti jų pirkti ir jomis vadovautis, nes taip užkibsite ant apsimetėlių kulinarų kabliuko. Tarp tokių kulinarijos „žinovų“ pasitaiko žinomų žmonių, vadinamųjų žvaigždžių!

„Bet kas, iškepęs kiaušinį ar užtepęs ant batono margarino, tampa kulinarijos „žinovu“ ir dėsto savo neklystančią, tačiau iš tiesų neišmanėlišką, o dažniausiai profanišką nuomonę. Knygynai užversti kalnais „kulinarinių“ knygų, kurias ruošia nieko kulinarijoje neraukiantys, bet įžūlūs plagiatoriai. Juos aš vadinu vagilkomis ir vagišiais, nepaisant to, kad jie yra šou biznio atstovai: artistai, dainininkai, dizaineriai ar kitų landžių profesijų žmonės. Reklamos ir savireklamos tikslais jie pasivagia receptą iš seniau išleistų kulinarinių knygų, savaip jį aprašo, savaip nufotografuoja ir vogtą dalyką parduoda kaip savo,“– tiesiai šviesiai rėžia itin atidžiai šį neigiamą procesą stebintis mitybos žinovas V. Sakas.

Tas pats, pasak jo, pasakytina ir apie šūsnis internetinių svetainių, tinklaraščių, kurių kūrėjai, neskirdami puodo nuo prikaistuvio, trintuvo nuo maišytuvo, ankštinės pupelės nuo šparago, paprikos nuo pipiro, blyno nuo sklindžio, kotleto nuo maltinio, platina savo kulinarinį neišmanymą ir kalbinį neišprusimą. Todėl spaudoje, televizijoje, internete, anot V. Sako, randame tokį kulinarijos ir mitybos sąvokų šiukšlyną, kurį netgi susivieniję Lietuvos kalbininkai sunkiai sugebėtų išmėžti.

Pasakykite tiesiai šviesiai, kas tuomet yra tikroji kulinarija? Ar tai – virėjos, riebaluota prijuoste, darbo rezultatas, garsenybės maisto gaminimo pradžiamokslis ar kažkas daugiau?

Tai jokiu būdu ne virėjos taukuota prijuoste triūsas, ar juo labiau vadinamosios žvaigždės maisto gaminimo pamokėlė. Kulinarija civilizuotame pasaulyje suvokiama žymiai plačiau – ji apima tautos istorijos, kultūros, moralės ir etikos raidą, prekybos atsiradimą ir vyksmą.

Nuo tautos mitybos – maisto produktų atsargų ruošimo ir vartojimo, valgių ir gėrimų gamybos būdų, – valgymo įpročių ir papročių priklauso ir žmogaus, kaip asmenybės, tapatybė, esybė, genetinė sistema, sveikata, išsigimimų lygis, mentalitetas, gyvensena, charakterio savybės, darbingumas, polinkiai. Galų gale, tokios būdo savybės, kaip agresyvumas arba tolerancija, drąsa arba padlaižiavimas,ir žemės ūkio ir pramonės raida. Pagal Paulį Bregą, net 90 % šiuolaikinių ligų priklauso nuo mitybos. Manau, kad 80 proc. ligų atsiranda dėl blogos mitybos, 15 proc. – dėl judėjimo stokos, 5 proc. sukelia kiti civilizacijos faktoriai, ypač užterštas oras. Keičiantis mitybai, kinta žmonių tapatybė, kinta sveikata ir net būdo bruožai.

Kokią įtaką mums, mūsų mentalitetui padarė sovietinis visuomeninis maitinimas ir kas šioje srityje vyksta dabar, jį pakeitus „greituoju maistu“?

Ankstesnis tarybinis rusų „obščepitas“ (visuomeninis maitinimas) lietuvius pavertė nuolankia biomase, garbinančia ir paniškai bijančia valdžios, siekiančia tapti „valdžia“, o tada visus niekinti, tyčiotis ir išnaudoti. Dabartinė picerinė kebabinė makdonaldinė mityba ir šiuolaikinių maisto prekių parduotuvių tinklai su ne maisto prekėmis, o jų surogatais lietuvaičius verčia nevispročiais spuoguotais paliegėliais, sugebančiais suvokti tik šou „kultūrą“ ir sugromuliuotą internetinę informaciją.

Šitą dalyką puikiai išmano politikai, leisdami pardavinėti organizmui kenksmingus maisto produktus, galintys manipuliuoti jų paveikta žmonių sąmone, padaryti juos priklausomais, paklusniais, dvasiškai ir fiziškai silpnais padarais. Taigi didžioji mūsų tautos dalis tampa nebe žmonėmis, nebe individais, o biomase – bukagalve pigia darbo jėga.

Kvepia sąmokslo teorija...

Tai – ne sąmokslas, tai – realybė. Lietuvos miestai ir miesteliai valdininkų nutarimais ir sprendimais seniai sėte nusėti nesveiko, chemizuoto beverčio maisto produktų ir sveikatai pavojingų gėrimų parduotuvėmis. Deja, Lietuvos ūkininkai, remiami Europos Sąjungos pinigais, raginami nieko nedirbti, o vien girtuokliauti ir kuo greičiau išsigimti ir išdvėsti. Pagalvokite, kokio atgarsio sulauktų Lietuvos ūkininkai, neklausydami valdininkų-činovnikų, pradėję auginti organinius (ekologiškus) maisto produktus? Deja, milijardinius pelnus gaunantys prekybos koncernai jų produktų nesuperka, o savo maisto parduotuvėse parduoda atvežtinius maisto produktų surogatus.

Ar beliko parduotuvėse kas nors gero? Ar ten įmanoma surasti lietuviškų nacionalinių produktų? Juk ten parduodamas atšaldytas kugelis, kefyras šaltibarščiams ir netgi cepelinai...

Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą užvežė Baltarusijos pasieniuose kažkada gyvenę žydai, po pirmojo karo traukę į Lietuvą daryti šmugelį, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų. Cepelinus žydai gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį – su žąsienos taukais. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Tiesą kalbant, visos tautos, kurios augino bulves, gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių plokštainius.

Vis dėlto cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, neišmanėliai net cepelinų karaliais ar karalienėmis skelbiasi, o valgyklose, kavinėse, restoranuose ir kitokiose užeigose tikrų cepelinų nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik vienoje. Šaltibarščiai su kefyru, suprantama yra sovietiniai rusiško „obščepito“ valgis ir vadintis tautiniu lietuvišku patiekalu neturi teisės.

Pavyzdys: lenkai teigia, kad cepelinai jų nacionalinis patiekalas, mes, lietuviai, manome, kad jis yra mūsų.

Klysta visi, kas mano, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų lenkai savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų – pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų – paveldo. Visam pasauliui reklamuojamas „bigosas“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys – bigas. Sriuba „žurek“ – tai jau į užmarštį beveik nuėjusi lietuviška sriuba žiūrė su kiaušiniais. „Fliakai“ – tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų, – lenkai net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus. Tokių pavyzdžių galėčiau išvardinti pluoštais, bet užgaulūs lenkai gali labai įsižeisti.

Kuo mūsų nacionalinė lietuviška virtuvė skiriasi nuo kitų šalių? Ypač nuo kaimynų? Pavyzdžiui, ką latviai, estai turi, ko neturime mes?

Lietuvių tautinė virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal labiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.

Ar galima teigti, kad mūsų nacionalinė virtuvė ypač kaloringa?

Terminą „kaloringumas“ sugalvojo mitybos nesuprantantys dietologai. Lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.

Ryškėja tendencija, kad lietuviai ima gaminti italų, kinų, prancūzų nacionalinius patiekalus. Ar tikrai lietuviška virtuvė nyksta?

Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką išmano ir gaunasi, kad diletantai ruošia maistą profanams...

Pakalbėkime apie gėrimus: ar turime nacionalinių gėrimų? Pavyzdžiui, alus.

Išskyrus midų ir midaus trauktines, nėra nė vieno tautinio gėrimo. Maisto prekių parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių surogatai. Tie gėrimai, kuriais Lietuva galėtų didžiuotis, niveliuoti ir šiandien gaminami tik snarglėtų paauglių džiaugsmui. Juos pakeitė nuodingi gėrimų surogatai.

Ar tiesa, kad „kriaušių skonio“ gėrimas išgaunamas varį mirkant chemikaluose? Kokius triukus naudoja gamintojai, kad gėrimui suteiktų „melionų skonio“, „braškių skonio“ gėrimą?

Keliais sakiniais į šį klausimą atsakyti neįmanoma. Juos vartojant jau atsitiko didžiulė bėda – nuo gazuotų limonadų, „girų“, energinių gėrimų ir „sidrų“ net 14-15 metų berniukai pradėjo sirgti prostatos išviešėjimu (tai – prasigėrusių ir nupezusių 60-mečių liga), jaunuoliai seksualiai nepajėgūs, todėl, santykiaudami su merginomis, reikalauja oralinio sekso. Bet tai nepadeda. Ar ne todėl didėja brutalaus elgesio su merginomis atvejai, išprievartavimai?

Sakoma, kad vyriškumui palaikyti labai naudinga žuvis. Ar Lietuvoje įmanoma nusipirkti geros, šviežios žuvies? Gal atvežtinę mėsą verta keisti vietine žuvimi?

Vieną kitą žuvį galima rasti ant prekystalio, bet jos beprotiškai brangios. Visos „lašišos“, kurios parduodamos Lietuvoje, yra beveislės, cheminiais augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais ir cheminiais dažikliais nupenėtos raudonos žuvienos žuviagyvės. Jūrų ešeriai, beveik visos Baltijos menkės yra užsikrėtusios kirmėlėmis. Baltijos jūros žuvys taip pat beveik visos yra pavojingos mitybai. Per 60 proc. Baltijoje pagaunamų menkių yra užkrėstos kirmėlėmis.

Ypač blogos kokybės, pavojingos gyvybei yra šaldytos žuvys. Pagal Europos standartus atlaidinus šaldytas žuvis turi būti ne daugiau 4 % vandens, o Lietuvoje parduodamose – jo yra net 60 proc. Ypač prastos kokybės yra rūkytos žuvys, mat dažniausiai rūkomos išimtos iš apyvartos, brokuotos žuvys.

#    Comments [0] |
# Saturday, 17 March 2012

Negyvoji amerikos jura

America's Dead Sea from Jim Lo Scalzo on Vimeo.

pries simta metu amerikoje isiliejus colorado upei susidare didelis ezeras kuris savo ruostu pritrauke daug turistu pramogauti. siuo metu kai ne vieneriu metus vandesn nebera viskas aplink atrodo kaip kad po karo
#    Comments [0] |
# Friday, 24 February 2012

Ofico zaisliukas - puokus i patogus droztukas

Puki dovna aofiso darbuotojui



#    Comments [0] |

Ateities bustas zemelaiviai

Neapsirikite, šie pastatai visai ne „Žvaigždžių karų“ filmo dekoracijos, tai Michaelio Reynoldso sukurti ateities būstai.

Architektas M. Reynoldsas teigia, kad būtent taip atrodys žmonių būstai po 50-100 metų. Savo kūrinius jis pavadino Earthships –„žemės laivais“ arba „žemėlaiviais“. Ekologiški būstai yra pastatyti tik iš perdirbtų medžiagų ir turi nepriklausomas šildymo, vėdinimo, vandens, maisto ir energijos sistemas.

M. Reinoldsas sako, kad jo būstų poreikis nuolatos auga – vis daugiau žmonių nori gyventi namuose, nors anksčiau architekto kūriniai sulaukdavo pašaipų. „Vos tik baigęs mokslus atvykau į Naująją Meksiką ir pradėjau statyti ekologiškus namus. Naudojau panaudotas gėrimų skardines, nes prieš 40 metų dar nebuvo „atliekų perdirbimo“. Tokia M. Reinoldso idėja nebuvo sutikta džiaugsmingai. „Kai išdėsčiau bare savo idėją vietiniam inžinieriui, jis išlėkė šaukdamas ant manęs, jog tyčiojuosi iš architekto profesijos ir noriu statyti pastatus iš šiukšlių. Visi manė, kad man pasimaišė protas, – prisimena M. Reynoldsas. – Dabar tokios ekologiškos idėjos – įprasta, bet prieš 40 metų prilygo beprotybei“.

Architektas pasakoja, kad sukurti „žemės laivus“, ekologiškus ateities būstus, jį įkvėpė žiniasklaida, kuri vis rašo apie senkančius energijos išteklius, gręsiantį maisto trūkumą ir panašias ateityje galinčias iškilti problemas. „Iš pradžių namai galėdavo patys save apšildyti, vėliau ir vėdinti. Vėliau sugalvojome vandens ir energijos sistemas. Net sugalvojome, kaip galima auginti vaisius ir daržoves tiesiog namuose. Pavyzdžiui, kad ir kokio klimato zonoje stovėtų būstas, viduje galima auginti bananus.“

M. Reynoldsas sako, kad anksčiau pašaipos objektais tapusios jo būsto idėjos, šiais laikais labai vertinamos, o jo sukurtą „žemėlaivį“ norėtų turėti daugelis. „Mes keliaujame iš vieno žemyno į kitą ir kuriame klientų poreikius atitinkančius namus. Šie būstai patrauklūs, nes jų kaina prieinama. Mes naudojame įvairias nepavojingas, perdirbamas atliekas ir natūralias medžiagas, kurias galima gauti nemokamai, todėl namo kaina tikrai nėra didelė.“

Tokie namai pastatomi labai greitai. Dviejų-trijų miegamųjų būstui pastatyti reikia mėnesio. Namas pagal kiekvienos šeimos poreikius gali būti įvairaus dydžio. M. Reynoldsas su komanda yra pastatęs net 10 tūkst. kv. m. pastatą. Gyvenimo kokybė „žemėlaiviuose“ nenusileidžia moderniausiems statiniams. „Galite turėti greitą internetą, buitinę techniką – viską, ką turite dabar“, –sako architektas. Jis ne tik su komanda stato „žemėlaivius“ visame pasaulyje, bet ir veda seminarus, per kuriuos moko, kaip žmonės patys gali pasistatyti tokius ateities būstus.

„Pavadinau savo namus „žemėlaiviais“, nes jie atskleidžia visai kitokį ateities namų veidą - jis skirtas apsaugoti ir aprūpinti žmonės nuo galimų ateities katastrofų“, – sako M. Reynoldsas.

#    Comments [0] |

Isdavikiskas sovietiskas dievaiciu ivaizdis

Apsilankymas kaukių karnavale Venecijoje, televizijos laidos „Mados nuosprendis“ filmavimai, paskaitos „Mada ir Holivudas“ Sankt Peterburge, užsiėmimai „Mados akademijoje“ Maskvoje... Vėliau – Stambulas, Florencija bei naujausios knygos lietuvių kalba „Šiandien esu madingas. 100 atsakymų apie madą ir save“ Vilniuje pristatymas... Toks žinomo mados istoriko Aleksandro Vasiljevo artimiausių darbų grafikas.

Žvaigždės neleido prarasti vilties

Į jį seniai buvo įtrauktas ir naujausios А. Vasiljevo parodos „Mada už geležinės uždangos. Iš tarybinės epochos žvaigždžių epochos” atidarymas, šiandieną įvykęs Maskvoje, Caricino parodų centre.

Medžiagą šiai kolekcijai A. Vasiljevas kaupė dvidešimt penkerius metus. Tiek pat metų bandė išsiaiškinti, kaip ji formavosi, keitėsi. „Aš perskaičiau neįtikėtinai daug dokumentų, domėjausi sovietiniu gyvenimo būdu ir tais, kurie tada trukdė mados plėtrai šalyje. Bet svarbiausia, dvidešimt penkerius metus rinkau ir surinkau sovietmečio žvaigždžių suknelių kolekciją,“ – laimingas šypsosi kelių dešimtmečių atradimus ir praradimus prisiminęs kolekcininkas.

Tatjana Okunevskaja,Tamara Makarova, Liubov Orlova, Lidija Smirnova, Klaudija Šulženko, Edita Utiosova. Tai prieškario ir Antrojo pasaulinio karo laikų sovietinio kino ir scenos žvaigždės, neleidusios prarasti vilties karo negandų užkluptiems žmonėms. Jos tapo A. Vasiljevo tyrinėjimų objektais.

„Antrasis pasaulinis karas palietė kiekvieną žmonių gyvenimo aspektą. Jis turėjo radikalų poveikį madai,“ – pastebi po kruopelytę žinias apie tą laikmetį rinkęs ir atidžiai jas analizavęs A. Vasiljevas. Vyrai išvyko į frontą, moterys liko vienos, joms teko pakelti sunkią karo naštą. Tačiau jos nepaliovė puoštis, tik drabužių stilius tapo militaristinis...

Suknelės su iškirptėmis, apnuoginti pečiai – grįžęs moteriškumas

Pasibaigus karui, tarybinės moterys atsikvėpė – pamėgo lengvus, raštuotus audinius, sukneles su iškirptėmis ir apnuogintais pečiais, spalvingus sijonus ir palaidines be rankovių, o tai reiškia vieną dalyką - moteriškumas ir elegancija sugrįžo. Tačiau euforija truko neilgai. Po laikino atšilimo prasidėjo mados atšalimas, kuris tęsėsi iki Stalino mirties.

Į valdžią atėjus Nikitai Chruščiovui, šalyje prasidėjo milžiniški pokyčiai. Tarybų Sąjunga atsivėrė pasauliui, o šis tapo atviresnis jai: tarptautiniai mainai ir kontaktai, išvykos į užsienį, 1956 metais Maskvoje ir Leningrade įvykusi Pablo Picasso paroda, Pasaulinis demokratinio jaunimo ir studentų festivalis Maskvoje 1957-aisiais tapo neįtikėtino svarbumo įvykiais. Bet svarbiausia – pasikeitė šalies gyvenimas, pradėjo reikštis naujos literatūros, meno, teatro, kino, mados tendencijos.

L. Gurčenko išpopuliarino Diorą

Neįtikėtinai išpopuliarėjo Christiano Dioro stilius. „1956 metais parodytame filme „Karnavalo naktis“ Liudmila Gurčenko dėvėjo būtent Ch. Dioro modeliuotą suknelę! Šis tarybinių moterų širdis užkariavęs siluetas buvo išties žavingas: siauras liemuo, pabrėžta krūtinė, nuleista pečių linija, išryškinti klubai moteris darė labai moteriškas ir patrauklias. Sovietų stilius ir ideologija buvo pasmerkti žlugti,“ – be menkiausios nostalgijos pastebi A. Vasiljevas.

„Geležinė uždanga“ vis labiau kilo. Į užsienį išsiveržė tarybiniai sportininkai, muzikantai, cirkas, Aleksandro Moisejevo dainų ir šokių ansamblis, liaudies dainų ir šokių ansamblis „Beriozka“ ... Atvykstantys atlikėjai platino Vakarų mados tendencijas. 1959 metais Sovietų Sąjungoje apsilankė pats Christianas Dioras!

Užsimezgė kontaktai su Vakarų stilistais, mados kūrėjais, kūrusiais sovietų kino ir scenos žvaigždžių (palyginus su eilinių tarybinių moterų drabužiais) išdavikiškai prabangų įvaizdį. Madas diktuoti ėmė naujos ekrano ir scenos deivės: Ala Larionova, Klara Lučko, Elina Bystrickaja, Irina Skobceva, Ariadna Šengelaja. Vėliau - Natalija Fatejeva, Tatjana Doronina, Larisa Golubkina, Svetlana Svetličnaja, Ala Demidova...

„Raudonoji bomba“ ir Pierro Cardino „veidas“

Suknelė, kurią 1960-aisiais Kanų kino festivalyje dėvėjo Klara Lučko, sukėlė furorą. Europos žiniasklaida ja pasipuošusią Klarą pavadino „raudonąja bomba Lučko“. „Ši suknelė buvo pasiūta iš raudono nailono, jos apačia sutvirtinta metaliniais lankais. Ji - vienas iš mano parodos „Mada už geležinės uždangos“ eksponatų,“- ne be priežasties didžiuojasi Aleksandras.

Garsiojo balerina Maja Pliseckaja buvo pirmoji sovietų menininkė, nusifotografavusi žurnalo VOGUE viršeliui. Mados pasaulyje rusių visada buvo daug, tačiau visos jos buvo emigrantės. Tuo tarpu M. Pliseckajos nuotraukos, kurias sukūrė amerikiečių fotografas Richardas Avedonas, patvirtino spėjimą, kad sovietų moterys gali spindėti kaip deivės.

Netrukus M. Pliseckaja tapo Pierro Cardino mado namų veidu. „Mano kolekcijoje yra dvi M. Pliseckajai priklaususios P. Cardino suknelės bei „Chanel“ kostiumėlis, kuris baleriną pavertė tikra dama,“ – prasitaria A. Vasiljevas.

1960-aisiais imta kurti paprastą ir universalią sovietinę madą, tačiau nepaisant visų modeliuotojų pastangų, populiarėjo elegantiški vakarietiški siluetai: sijonai virš kelių, siauros kelnės, Jackie Kennedy stiliaus suknelės.

Mada – iš po prekystalio

Pasak A. Vasiljevo, to meto madoje pasijuto abstrakčių P. Picasso paveikslų įtaka, papuošalai priminė atominio sprogimo „grybą“, ryškios spalvos vis labiau ją artino prie pop meno. Buvo sukurtas blizgus audinys su liureksu. Išpopuliarėjo kostiumėliai, o dešimtmečio simboliu tapo trumpi moteriški kailinukai.

Į valdžią atėjus Leonidui Brežnevui ir prasidėjus „sąstingio laikotarpiui“, mada taip pat sustingo. Vakarietiškos prekės sunkiai patekdavo į sovietines parduotuves, jų buvo galima įsigyti tik specialiose parduotuvėse iš po prekystalio, tik per pažįstamus ar gimines. Austriški, suomiški, jugoslaviški ar itališki drabužiai ir avalynė tapo prabangos prekėmis.

1965-aisiais, baigęs Lengvosios pramonės ir tekstilės institutą, į mados pasaulį įsiveržė modeliuotojas Viačeslavas Zaicevas, ėmęs diktuoti tarybines madas. Prieš jį madoje vyrų nebuvo. „A. Zaicevas buvo ir yra talentingas dailininkas, jis domisi Vakarų mados tendencijomis, vakaruose yra vadinamas „Raudonuoju Dioru“. Būtent jis sukūrė fatališkos moters įvaizdį rusų estrados karalienei, dainininkei Alai Pugačiovai. Komentarai, kaip sakoma, nereikalingi,“– šypsosi mados, drabužio, įvaizdžio reikšmės žvaigždžių gyvenimams nepamirštantis pabrėžti mados guru A. Vasiljevas.

#    Comments [0] |