Nepriklausomu mitybos ekspertu save vadinantis Vincentas Sakas
jau penkiolika metų straipsniuose, interviu, pokalbiuose per televiziją
ir radiją, paskaitose, kurias skaito mokyklose, bendruomenėse,
seniūnijose nepavargdamas kartoja, kad parduotuvėse sveikų maisto
produktų iš viso nėra, o ten galima rasti tik surogatų, tai yra maisto
pakaitalų.
Nėra tikros duonos ir jos kepinių, nėra pieno
produktų, nėra mėsos, nebėra net gerų kruopų ir grūdų, daržovių, vaisių
ir uogų. Viskas, kas gražiai supakuota ir parduodama, žalinga žmogaus
organizmui – jį nuodija. Bet dauguma tuo netiki. „Taip maitindamiesi
žmonės pavirto biomase, o biomasė visko bijo, nebemoka mąstyti ir vis
labiau bijo tai daryti,“– dėl žudančių nesveikos mitybos pasėkmių
apgailestauja V. Sakas.
Karą didiesiems prekybos centrams seniai
paskelbusį sveikos mitybos žinovą guodžia tik tai, kad vaikai ir
jaunimas žmonių pinigus iš jų piniginių šluojančius gigantus pradėjo
vadinti „gavnopoliais“, „šūdlendais“, tačiau jų tėvai ir seneliai
niekaip negali įsisąmoninti, kad vaikų lūpomis sakoma tiesa. Nesveikos
gyvensenos ir mitybos idėjas drąsiai ir netgi drastiškai kritikuojantis
V. Sakas šį kartą atsako į žiniasklaidos jam dažniausiai užduodamus
klausimus.
Pasakykite, iš kur ir kokia ant mūsų stalo
atsiranda mėsa ir iš jos pagamintos įvairios dešros? Ar tikrai į jas
dedami įvairūs priedai kenkia mūsų sveikatai?
Viskas
priklauso nuo žmogaus amžiaus, sveikatos būklės, jo gyvenamosios vietos,
finansinių galimybių ir nuo to, kaip buvo auginami galvijai, kokiu
pašaru jie buvo šeriami, kaip skerdžiami, kokia yra dešrų gamybos
technologija, mėsos kokybė, rūkymas, džiovinimas, vytinimas, gamintojo
požiūris į pirkėją, gamintojo sąžiningumas ir savo krašto kulinarijos
paveldo supratimas. Nuo to priklauso mėsos ir įvairių dešrų kokybė arba
tos kokybės nebuvimas, poveikis organizmui.
Kalbant tiesiai,
beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies
mėsos, o iš atliekų, į jas deda cheminių žmogaus, ypač vaikų,
organizmui pavojingų priedų: skonio stipriklių, spalviklių, kvapiklių,
konservantų, mėsos kokybės ir išvaizdos saugotojų, genetiškai
modifikuotų baltyminių priedų, cheminių mėsos masės didintojų.
Visus
be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat
sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į
kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12
proc. sveikų vaikų!
Dar daugiau. Lietuvoje tikros kiaulienos mėsos
iš vis nebėra (išskyrus išaugintą vieno kito ūkininko, kiaules
auginančio savo reikmėms). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net
„ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o
kiauliagyvių mėsa, kuri Lietuvoje išauginta „danišku cheminiu greituoju
smirdančiuoju būdu“ arba yra atvežta iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur
jie auginami lygiai tai pat.
Cheminiais apetito skatintojais,
augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais
šeriami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali
natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenų ir riebalų,
mėsos. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais,
todėl jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypač nuodinga vaikų
organizmui, sukelia ne tik spuoguotumą, bet ir įvairias ligas.
Kuo
daugiau kiauliagyvių mėsos, tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių,
jaunimo, vaikų ir net suaugusiųjų, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo
didesnis vaistinių pelnas.
Galbūt nesveika valgyi tik kiaulieną, galbūt kitokia mėsa yra sveika?
Tas
pats sakytina apie jautieną, tos pačios bėdos ir su importine aviena.
Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių, kurie natūraliai ganosi
ekologinėse pievose ir pakrūmėse, ir nėra šeriami cheminiais augimo
skatintojais, dirbtiniu pašaru, mėsa galėtų būti skirta žmonių mitybai.
Gaila, Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų
skerdžiamos pagal Halalo kanonus ir taisykles.
Bet didžiausia
nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra
vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti?
Pamėginkite išvirti sultinį iš maisto prekių parduotuvėje pirkto
vištagyvio ir iš kaime bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai ką
pamatysite, ką užuosite, ką paragausite, bus akivaizdus atsakas į visas
abejones ir klausimus. Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį
klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją ištyrus, pasakyti visą
tiesą.
Kaip vertinti tokius teiginius ant gaminių pakuočių, kaip „dūmo skonio“?
Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas „dūmų skonio“ chemikaluose.
Kiek procentų mėsos yra dešrose?
Konkretų
atsakymą galiu duoti kiekvienai, konkrečiai dešros rūšiai, o
apibendrintai pasakysiu: Lietuvos maisto prekių parduotuvėse natūraliai
rūkytų dešrų ir mėsos gaminių iš viso nėra. Gerbiamieji, ar kada nors
klausėte savęs, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių „rūkyta“ mėsa
šilumoje sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška – gali stovėti
mėnesius? Taigi, viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos,
yra tik mirkyta.
Kodėl ilgai negenda gerai išrūkyta mėsa?
Yra
kelios priežastys: prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip
pat džiūsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau
vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos. Ji yra gerai sūdyta (o
druska – puikiausias natūralus konservantas). Rūkant mėsą, jos
paviršiuje susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o mėsa
sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja,
druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl
to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda
ištisas savaites.
Kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros genda greitai?
Tam
yra kelios priežastys. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama
kvapiklių tirpalo (taip, yra ir „rūkytą“ kvapą bei skonį suteikiantys
kvapai), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki
10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau
daugintis. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama „skonio ir kvapo
stiprikliu“natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet
netrukdo daugintis bakterijoms. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji
dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą
mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“ skonį, bet
kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis.
Žydų
košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo iš vis negali būti, nes
jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius
privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų,
negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinamų įrengimų.
Krikščioniškoje
Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o
masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galo
laukiantiems matant, virsta ne skerdenomis, o maitomis ir būtent šitokių
maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs
Lietuvoje.
Būtent iš tokių maitų dvėselienos gaminami visi be
išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse rūkyti ir net
vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės,
šonkauliukai, vyniotiniai, slėgtainiai ir t.t. Atvirai kalbant lietuviai
mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir pilna burna kemša į save
dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę, net
maitėdas varnas ryti pradėjo.
Kokie yra surogatinės, parduotuvėje pirktos, mėsos ypatumai? Gal vietoj jos verta pirkti žuvį?
Krabų
lazdelės yra iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus
šaldyta žuvis, ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių
bei sintetinių priedų, chemikalais perdozuoti konditerijos gaminiai,
sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, nors ir šventvagiškai
vadinama „močiučių“, „diedukų“, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais –
štai mūsų mitybos, o gal totalinio genocido realijos.
Nuolat
reklamuojamos ekologiškai švarios mėsinės dešrelės, tačiau Lietuvoje
nėra ekologiškai švaraus pašaro, todėl nėra ir negali būti ekologiškai
švarios kiaulienos. Kiaulės, deja, auginamos chemizuotu pagreitintu
būdu, žiauriai žudomos elektra, ir tai įrodo, kad Lietuvoje sveikatos
tarnybos valdininkai visi iki vieno korumpuoti...
Ar galima tikėti užrašais „be konservantų“?
Mane
labiausiai stebina gamintojų chamiškai niekinamas požiūris į savo
produkcijos pirkėją: įmonių savininkai yra įsitikinę, kad visi be
išimties Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai. Štai tarybiniai
rusiško „obščepito“ konservuotos „sriubos“ (kiekvienas psichiškai
normalus žmogus žino, kad sriuba vartojama tik šviežia, ką tik išvirta)
yra „be konservantų“. Bet juk pagrindinis konservantas yra druska.
Pamėginkite sriubą, daržovių troškinį sudėti į indelius, uždaryti
dangteliais ir patys įsitikinsite, kad po paros-antros tie „be
konservantų“ produktai surūgs arba supus ir išsprogdins indelius.
Vienas
konservų fabrikas ant savo kečupų rašo: „be dažiklių, be saldiklių, be
tirštiklių, be konservantų“ ir pirkėjui meluoja net keturis kartus, nes
akivaizdžiai kiekvienas gali įsitikint, kad ryte sutrintas arba įpjautas
pomidoras, paliktas kambario temperatūroje, vakare jau pradeda rūgti,
putoti.
To paties fabriko konservų uogienė – taip pat esą be
konservantų, t.y. be cukraus, bet jei būtų be cukraus, tai jau tą pačią
dieną pradėtų rūgti. O jei nerūgsta, reiškia joje yra konservuotų
saldiklių, kurie Europoje ir JAV yra pripažinti nuodingais ir kuriuos
draudžiama naudoti maisto produktų gamyboje.
Kokiu būdu
konservų fabrikai marinuoja ir konservuoja daržoves, agurkus, kopūstus,
jei jie yra be konservantų, t.y. be acto, druskos ir cukraus?
Kokias
gamybos technologijas yra sukūręs fabrikas, jei gali gaminti 4 majonezo
rūšis be konservantų, o vieną net be cholesterolio? Gal išvedė naują
vištų veislę, kuri pradėjo dėti kiaušinius be cholesterolio, nes šiaip
viso pasaulio vištų kiaušinio trynyje yra 250 mg cholesterolio, o
majonezas be kiaušinio trynio yra ne majonezas, o tik surogatas,
falsifikatas. Taigi kodėl šio fabriko produkcija „be konservantų“ gali
negesdama išbūti 3 mėnesius?
Sveikatai pavojingą produkciją
reklamuoja ir viena iš televizijų, kur kažkoks mažaraštis kitatautis
muzikantėlis, neturėdamas žalio supratimo apie maisto gamybą, netgi
niekindamas lietuvių kalbą, darkydamas kulinarijos terminiją „moko“ ką,
kaip, su kuo valgyti, kaip gaminti, kaip vadinti tą ar kitą maisto
produktą, nors neskiria kotleto nuo maltinio, antrekoto nuo bifštekso,
pipiro nuo paprikos, ankštinės pupelės nuo šparago, griežinėlio nuo
skiltelės, viską gamina „padruskindamas“ ir „papipirindamas“.
Kažkoks
idiotiškas kalbinis ir kulinarinis jovalas. Maniau, kad tų dalykų
nežino tos televizijos vadovai, tačiau po keleto mano pastabų, kurias
siunčiau jiems, įsitikinau, kad ir kokias niekingas laidas jie berengtų,
mėšlini reklamos pinigai jiems nesmirdi, o į savo ir ypač vaikų bei
jaunimo sveikatą jiems nusispjauti.
Internete plinta ekologiškos produkcijos svetainės. Ar jomis galima pasitikėti?
Kažin
ar kada nors atsiras Lietuvoje žmonių, kuriems iš tiesų bus svarbu
sveikas maistas, svarbi jų vaikų ateitis? Svarstau ir netikiu, nes matau
kas vyksta internetinėje erdvėje: Lietuvoje jau atsiranda ir mamų, ir
vaikų, ir net „eko-svetainių“, kurios po „eko“, „organic“ vardu
reklamuoja ir aukština ne tik menkaverčius, bet ir nuodingus maisto
produktus: visokių mėsinių, pieninių, kepyklų, kečiupyklų, majonezyklų, aliejinyklų, žuvyklų ir visokių kitokių nuodyklų produktus.
O
kur garbė ir orumas, kur rūpestis pirmiausiai savo paties ir vaikų
sveikata? Normalioje civilizuotoje šalyje už šitokią klaidinančią
reklamą įmonė būtų nubausta didžiulėmis piniginėmis baudomis, o pati
įmonė už vartotojų mulkinimą būtų išvis uždaryta. Nebent visi įstatymus
leidžiantys, už piliečių sveikatą atsakingi, vartotojų teises ginantieji
jau seniai yra papirkti ir nupirkti, o Lietuvai užprogramuotas žmonių
sunaikinimas ir lietuvių tautos visiškas išnykimas.
Dešrelės: iš ko jos gaminamos? Kokie kenksmingi priedai jų gamyboje naudojami? Kaip jie veikia mūsų sveikatą?
Dešrelių
yra įvairių, yra įvairių gamybos technologijų. Tačiau jei kalbėsime
apie virtas dešreles, kurias gamina Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mėsos
įmonės ir kuriomis tėvai maitina savo vaikus, tai jos yra ne mėsos
gaminiai, nes gaminamos iš baltyminių priedų (gerai, jei dar pridedama
sutrintų odų, sausgyslių), cheminių mėsos skoniklių, cheminių mėsos
kvapiklių, konservantų, stabilizatorių ir kitokių cheminių junginių.
Nėra
ko stebėti, kad kūdikiai jau gimsta alergiški, didžioji dalis jaunimo
tampa spuoguotomis, tingiomis, bukagalvėmis būtybėmis. Biomase virtę
lietuviai jau pradėjo gimdyti biomasės atstovus. Šių metų medicininiai
tyrimai nustatė, kad tik 12 proc. moksleivių yra sveiki, o 17 proc. –
nutukę. Štai ką padarė jų tėvai ir pedagogai, klausydami korumpuotų
dietologų patarimų, kaip maitinti vaikus.
Kaip vertinti
pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo
pakuotės nurodoma: „galioja metus“? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek
ilgai laikytųsi?
Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė
negamina pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno
produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia išsamiau pakalbėti. Apie
pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę,
sviestą, varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių
Lietuvos maisto produktų parduotuvėse jau 15 metų iš vis nėra!
„Pienas“
gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių,
kvapiklių, spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ suplakama iš prasčiausios
kokybės genetiškai modifikuoto aliejaus su cheminiais grietinėlės
skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“, taip pat, kaip
grietinėlė, tik įmaišius blogos kokybės želatino. „Sviestas“ jau 20 metų
gaminamas tik pagal margarino receptūrą. Apie kitus pieno produktus
neminėsiu, nes jei nėra pradinio produkto, tai kitų ir būti negali. Tik
būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms
moterims yra varškė, sūreliai, jogurtai ir ledai, nes ten yra
sukraunamos cheminių nuodų bombos.
Lietuvos pieno kombinatai
šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno audiniui,
iš kurių siuvamos blizgios ponių suknios, seimūnų blizgantys kostiumai.
Lietuvos pieno kombinatai šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina
tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir didesniam pelnui gauti.
Tik
pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai, išgirdę mano
perspėjimus žmonėms, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir ,matyt,
kritus tų surogatų paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti
etiketes, kad tai esą yra tikras pienas, tikra grietinė, tikras sūris,
nors jie tokie negali būti.
Ar parduotuvių lentynose yra tikros duonos?
Lietuvoje
nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų. Jei nėra gerų miltų, nėra ir
negali būti tikros duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų.
Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o tikros duonos jau 15 metų
iš vis nėra! Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo ją kepantį entuziastą.
Lietuviams
šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti kas iš tiesų yra
duona. Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo. 3000
metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo
rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš
tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai
maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais. Jei norima
saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra saldinama: miltai užpilami
karštu vandeniu, sumaišomi ir palaikomi, kad pasaldėtų.
Bandos
kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu
(tarybiniais laikais bandas pradėjo vadinti balta duona arba batonais.
Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su raugu paplotį, kepamą krosnyje ant
kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią kvietinių
miltų bandą). Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu,
bet ne mielėmis. Saldinamos plikytais miltais.
Ragaišiai kepami iš
viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du
smailus galus – ragus. Šiandien nemokšos kepėjai ir atmintį praradę
pirkėjai ragaišiais vadina pyragus. Bet tai yra tas pats kaip agurką
vadinti apelsinu. Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų
su raugu, o saldinamos medumi. Kaip matote, autentiškuose lietuviškuose
kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo ir kitų
priedų.
Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros
duonos nė su žiburiu nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus
vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų, bandelių,
ragaišių ir pyragų surogatus. Tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse
išvardytų ingredientų. Todėl lietuviai, misdami biomasės gaminiais,
patys virsta biomase, – reziumuoja tiesumu garsėjantis nepriklausomas
mitybos ekspertas V. Sakas.