Moderniajame Stambule išsibarsčiusią, retai bendraujančią ir dėl smulkmenų nesutariančią šeimą suvienija sparčiai progresuojanti mamos liga. Nusret ramiai gyveno gimtajame kaime prie Juodosios jūros, kol jos dienotvarkės nepradėjo koreguoti Alzheimerio sindromas. Senyvo amžiaus nenuoramai būtinai reikia priežiūros, tad vaikai ją atsiveža į sostinę. Tačiau ekscentriško charakterio Nusret ilgai neiškenčia monotoniškos egzistencijos nuolat besivaidijančių dukterų ir sūnaus draugijoje. Ji netikėtai susidraugauja su anūku, kurį tik prieš kelias dienas pamatė pirmą kartą, ir paprašo vienos subtilios paslaugos. Daugelį svarbiausių dalykų nuolat pamirštanti močiutė trokšta vėl sugrįžti namo, nes tiksliai žino, kur norėtų numirti. Poetiškas filmas labiausiai išryškina nesusikalbėjimo tarp suaugusiųjų problemą.
Pasisėmusi naudingos patirties kurdama dokumentinius ir trumpo metražo filmus, turkų režisierė Yesim Ustaoglu (48) 1994 m. debiutavo vaidybine drama "Pėdsakai". Tačiau didžiausio pripažinimo ji sulaukė po 5 metų Berlyne, kur drama "Kelionė link saulės" buvo pripažinta geriausiu europietišku filmu. Tais pačiais metais režisierė buvo pakviesta į Venecijos kino festivalio žiuri. 2004 m. filmą "Belaukiant debesų" į konkursinę programą įtraukė "Sandanso" nepriklausomas kino festivalis, bet ten kūrinys nesulaukė pripažinimo. Yesim grįžo į kiną po 4 metų pertraukos ir 2008 m. rudenį triumfavo San Sebastijano festivalyje, ten pelnė "Auksinę kriauklę".
Aushra86 pridedamas šią nuotrauką (-ai):
