Uodai priklauso dvisparnių būrio vabzdžių šeimai, jų žinoma apie 3 000 rūšių. Šie vabzdžiai paplitę beveik visame pasaulyje: tiek karštuose, tiek šaltuose kraštuose. Uodą sudaro 3 dalys: galva, krūtinė ir pilvelis; taip kaip ir žiogą ar musę.
Uodo galva
Galvoje yra dvi didelės sudėtinės akys, sudarytos iš daugybės lęšiukų, nukreiptų į skirtingas puses. Kiekvienas jų mato skirtingą vaizdą, todėl bendras regimas vaizdas yra tarsi mozaika. Jie mato ne taip ryškiai, kaip gali pasirodyti kraujo šeimininkui, o labiau pasikliauja kitais pojūčiais: uosle ir antenomis. Ir kuo arčiau jie priskrenda, tuo labiau regimas vaizdas praranda aiškumą ir matomas tik aukos siluetas. Kai uodas nutūpia ant jūsų kūno, jis gali matyti kas vyksta aplinkui, tačiau savo kojas ant jūsų odos mato labai neryškiai. Uodų akys pritaikytos pastebėti aplinkoje tykančius pavojus (karvės uodegą ar jūsų ranką, ketinančią sutraiškyti uodą).
Galvoje yra dvi antenos – jutimo ir krypties nustatymo organas. Antenos apaugusios tankiais ilgais (patinų) arba retais trumpais (patelių) plaukeliais, susideda iš 15 narelių. Burna panaši į mažytį vamzdelio formos piltuvėlį (siurbtuką), nulinkusį žemyn. Galvą ir krūtinę jungia labai plonas ir trumpas kaklas. Krūtinės forma trikampė, padengta mažais žvyneliais. Joje yra palyginti stiprūs raumenys ir 6 kojos. Kiekviena koja turi porą labai mažų kabliukų, kurie padeda uodui išsilaikyti lipant, ar kabant žemyn galva ant lubų. Pilvelyje yra 8 poros kvėpuojamųjų angų, o krūtinėje tik 2. Oras įeina per tas angas ir pasiskirsto po visą kūną.
Dažniausiai uodai būna nuo 3 mm iki 6 mm ilgio. Sparnai siauri, su žvynais išilgai gyslų. Nejudančių uodų sparnai būna suglausti virš pilvelio. Skrendančio uodo sparnai juda apie 500-1000 kartų per sekundę. Uodai gali skristi iki 2,5 km/h greičiu ir sveria iki 2,5 miligramų.
Uodui sunku atskirti žmogų nuo karvės ar medžio žievės. Uodas neturi tokių smegenų, kad galėtų atskirti gyvą daiktą nuo negyvo ir aukas suranda pagal drėgmę, skleidžiamą šilumą ir išskiriamą anglies dioksidą, pakaito kvapą bei kitas chemines medžiagas. Auką gali užuosti per 60 -70 metrų. Žmonių ir šiltakraujų gyvūnų kraują čiulpia tik patelės. Patinėliai minta augalų sultimis ir nektaru. Poravimosi metu jie pateles suranda pagal sparnelių dūzgimą. Kad patelė galėtų subrandinti kiaušinėlius, jai reikia maisto - kraujo. Maitinimasis dažniausiai vyksta tamsiu paros metu (vakare, naktį ar ryte), tačiau pasitaiko ir dieną. Uodo patelė įkandimui ir kraujo siurbimui naudoja pailgą vamzdelį – siurbtuką, sudarytą iš 6 dalių. Dvi pirmosios prie galvos yra dantytos formos kaip pjūklelis, kurį judinant pirmyn – atgal, prapjaunama oda. Straublelis labai jautrus kraujo molekulėms, todėl uodas iškart žino ar bandymas sėkmingas.
Niežėjimas ir raudonos odos dėmės, atsiradusios įkandus uodui – tai yra odos alerginė reakcija į proteinus, esančius uodo seilėse. Seilės atlieka antikoagulianto vaidmenį (mažina krešėjimą). Uodo patelė jas leidžia pastoviai siurbdama kraują. Užkrečiamos ligos (maliarija, japoniškas encefalitas, tuliaremija, juodligė ir kitos) plinta per uodų patelių seiles. Uodė gali prisisiurbti 4 kartus didesnį kraujo kiekį nei pati sveria.
Po pasimaitinimo ir maisto virškinimo (po 2-3 dienų tropiniuose kraštuose, vėsesniuose šiek tiek ilgiau) patelės į stovintį arba lėtai tekantį vandenį padeda kiaušinius. Sausi kiaušinėliai gali gulėti keletą metų, o sušlapę - išsiperėti. Uodų vystymasis vyksta keliomis stadijomis. Iš kiaušinių vystosi lervos, po to lėliukės ir galiausiai uodai suaugėliai. Uodas suaugėlio pavidalu gyvena 2-4 savaites.
