Stebuklas – tai gamtos dėsnių paneigimas Dievo arba nežemiškų jėgų dėka. Nepaneigiamas faktas, kad kuo primityvesnis žmogaus mąstymas, tuo didesnė "stebuklo" tikimybė. Visgi, nepriklausomai nuo šiandieninės civilizacijos pažangos, tikėjimas stebuklais, matyt, niekuomet nebus sugriautas. Tai priklauso nuo žmogaus charakterio, nuo jo troškimo patikėti kažkuo nepaaiškinamu ir stebuklingu.
Pagal Gallup apklausos duomenis, tikėjimas raganomis padidėjo nuo 14 iki 26 %. Ar egzistuoja skirtumas tarp viduramžių raganų ir šiuolaikinių astrologų, chiromantų, ekstrasensų? Juk tiek vieni, tiek kiti naudoja tą pačią "magiją". Lyginti, visgi, reikėtų kitką – anuometinį ir dabartinį medicinos lygį. 500 metų atgal medicina buvo nedaug tepažengusi, todėl buvo itin gera dirva fantazijoms apie paslėptą energiją, žvaigždžių poveikį ir pan. Šiandieną gi, mokslui pažengus į priekį, fantazijų erdvė sumažėjo ir žmones apgaudinėti tapo sudėtingiau.
Kodėl kai kurie žmonės mieliau eina pas kokį neoficialų šundaktarį, o ne gydytoją, kodėl daugelis perka knygas apie "stebuklingus gydymo metodus"? Atsakymas būtų paprastas... Būdami maži, visi mėgome pasakas. Kai kuriems suaugusiems vaikiško stebuklo troškimas lieka pasąmonėje kaip greito išgijimo galimybė, ar bent jau kaip jausmas, kad tas įvyko. Panašus fenomenas yra tikėjimas į Dievą – religingas žmogus mato save kaip vaiką, kuriam reikalinga globa, o Dievas šiuo atveju yra vienas iš gynėjų. Z. Froidas tvirtindavo, kad "suaugęs žmogus neturi trokšti panašaus pobūdžio komforto". Į šundaktarius taip pat kreipiasi žmonės, turintys psichologinių problemų, vildamiesi pas juos rasti užuojautą ir supratimą, ypač tai būdinga žmonėms, susidūrusiems su kai kurių biurokratinių gydytojų šaltumu. Nieko keista, kad oficialioji medicina pirmauja techninėje pusėje, o įvairiausi netradicinės medicinos "žinovai" – tuo, kad moka rasti bendrą kalbą su žmogumi. Daugumas spaudoje aprašomų "stebuklingų" išgijimų turi vieną bendrą bruožą – didžioji dalis "išgydomųjų" pasižymėdavo isterišku charakteriu, o jų ligos būdavo daugiau psichologinio, o ne fizinio pobūdžio. Pvz. isterinio pobūdžio paralyžiaus ištiktas pacientas karts nuo karto judina galūnes, nors pats yra įsitikinęs, kad yra paralyžuotas. Arba, sakykim, kartais apkurtusiam žmogui neįmanoma nustatyti jokios fizinės ligos priežasties, tiesiog kažkuriuo momentu žmogus tiesiog "atsisakė" girdėti (gydytojai tokius elgesio bruožus vadina "sąlygine simptomo nauda"). Toks ligonis didelio žmonių sambūrio metu savo "netikėtu išgijimu" paveikia auditoriją, ko paslapčia pats ir trokšta. Pažymėtina, kad įvairiausių "burtininkų" ir "netradicinių gydytojų" seansai pravedami plačiojoje auditorijoje ir sukeliantys masinę egzaltaciją pritraukia daugybę žmonių su nestabilia psichika, kurie suserga ir išgyja po keletą kartų per dieną.
Psichologiškai lengviau tikėti, kad problema glūdi ne tavyje, o tave supančiame aplinkiniame pasaulyje, kad tavo problemos "nematomos ir neišsprendžiamai stiprios", o tai reiškia, kad galima ir nesistengti ką nors pakeisti. Įvairiausi prietarai leidžia manyti, kad pats žmogus vien tik savo jėgomis neįstengtų pakeisti padėties. Bet šitaip pateisinamas neveiklumas, tinginystė ir tuo pačiu visos ydos. Mus supančio pasaulio "nepažinta" dalis tampa savotišku atpirkimo ožiu, kai žmogus suserga ar turi bėdų.
