Žmogus, kuris sugeba pabūti vienas, yra ramesnis, tvirtina psichologai. Nepaisant to, dauguma mūsų bijome likti vieni.

Vienatvė turi blogą reputaciją. Daugybė Europos poetų ir filosofų aprašė šią būseną kaip nesiektiną. Žmogus esąs sociali būtybė ir viena negali egzistuoti, tvirtino Aristotelis. „Būsi liūdnas, kai turėsi likti vienas“, – rašė romėnų poetas Ovidijus. „Vienas žmogus yra neišbaigtas, jis turi surasti kitą, kad taptų laimingas“, – prieš 300 metų aiškino prancūzų filosofas Blaise Pascalis. Pasitraukti nuo visuomenės, pabūti su savimi, gyventi atsiskyrus – tai yra vienuolių, atsiskyrėlių, ieškančių Dievo ir savęs, reikalas, taip pat menininkų, siekiančių kūrybinio įkvėpimo.

Šiandien būti vienam dar nepopuliariau nei anksčiau, nes iškart prisegama vienišiaus etiketė. Socialiniai tinklapiai ir internetinės pažinčių tarnybos žada, kad mes daugiau niekada nebūsime vieni.

Būti vienumoje dar nereiškia vienatvės. „Mes būname sveikesni, kai galime pabūti su savimi“, – sako profesorius Rolfas Haublas iš Frankfurto prie Maino visuomeninių mokslų pagrindų instituto. Vienuma psichologams reiškia būseną, kai asmuo nepalaiko ryšių su kitais. Ji gali būti labai vertinga, jei žmogus tuo metu sugeba pajusti savo vidinio dvasinio pasaulio turtingumą.

Daug tėvų nepajėgia būti vieni

Nesugebėjimas likti vieniems atsiranda iš ankstyvosios vaikystės patirties. Kūdikis iš pradžių suvokia, kad jis pasaulyje pageidaujamas. Motina ir kiti artimieji jautriai atsiliepia į jo signalus. Suaugusieji reaguoja į vaiko verksmą, kai jis nori valgyti ir kiek vėliau, kai jis nuobodžiauja. Tėvai, kurie patys nemoka būti vieni, nuolat kišis ir žais su vaiku, stengdamiesi nepalikti jo vieno. Taip vaikas pamažu atpranta žaisti vienas. Psichologai sako, kad tėvai turėtų išmokti neprojektuoti į vaiką savo pačių nepatenkintų dėmesio ir bendravimo poreikių, neužiminėti nuolat vaiko, nedusinti jo savo rūpesčiu.

Sugebėjimas pabūti vienumoje padeda įgauti vidinę ramybę ir pažinti save. Tokie žmonės būna labiau patenkinti savimi. Jie geriau sugeba susitvarkyti su savo emocijomis. Išsiskyrimai jiems nereiškia pasaulio pabaigos, nes jie ir be partnerio jaučiasi vertingi. Gyventi santarvėje su partneriu geriausiai sekasi tiems, kurie ritmingai kaitalioja socialinio bendravimo ir buvimo vienumoje etapus.

Būti vienam galima išmokti

Ką daryti, kai žmogus bijo likti vienas? Iš pradžių reikėtų išsiaiškinti, ko iš tikrųjų bijote. Stiprių jausmų ar blogos nuotaikos? Ar nemalonių prisiminimų? Ar bijote vienatvės, kuri galėtų trukti visą likusį gyvenimą?

Pažinę save, išmoksite susitvarkyti su savo mintimis ir emocijomis. Geriausia pratintis prie vienumos pamažu. Išeikite pasivaikščioti vieni, praleiskite vakarą be televizoriaus ir kito triukšmo fono, su knyga, kurią seniai norėjote paskaityti. Ar išvažiuokite savaitgaliui ir apsistokite viešbutyje. Ten galėsite pabūti vieni ir įgauti naujos patirties. Atsitraukimo laikas yra svarbus ne tik kūrybinį darbą dirbantiems žmonėms, bet ir kiekvienam. Pasivaikščiojimai, dienoraščio rašymas, svajonės, muzikos klausymas vienumoje arba dykinėjimas be plano ir tikslo – tokios valandėlės padeda atgauti pusiausvyrą ir suteikia jėgų.

Per mažai laiko sau skiriantis žmogus anksčiau ar vėliau išsenka, tampa nelaimingas ir suserga. Tokių sparčiai plintančių psichinių sutrikimų kaip hiperaktyvumas ir depresijos priežastimi psichoterapeutai laiko modernios visuomenės spaudimą nuolat būti užimtam ir palaikyti kontaktus su kitais žmonėmis. Mes dirbame savaitgaliais, esame nuolat pasiekiami per mobiliuosius telefonus. Turėti „laisvą valandėlę“ daug kam neįsivaizduojamas dalykas. Kai kurie žmonės, taip įsisukę į pašėlusį gyvenimo ritmą, jau nebepakelia laisvalaikio, nes tada pajunta emocinę vienatvę. Populiariausia „nuskausminimo“ priemonė yra televizorius. Žmogus vidutiniškai po keturias valandas per dieną praleidžia prie televizoriaus.

„Visas blogis kyla iš to, kad mes negalime būti vieni“, tvirtino didysis pesimistas Arthuras Schoppenhaueris. Šiandien žmogui reikia didelės drąsos, kad galėtų pažvelgti į savo vidų. Bet tai padaryti verta, nes mums reikia abiejų dalykų: ir ryšių su kitais žmonėmis, ir pasitraukimo į save, mus reikia ir aktyvumo, ir ramybės.