Internetinis dienoraštis  RSS
LIETUVIŠKOS PRAKARTĖLĖS: IDĖJA VIRTO TIKROVE - 2010.01.18

 

 

 

LIETUVIŠKOS PRAKARTĖLĖS: IDĖJA VIRTO TIKROVE
 
Marijona MIELIAUSKIENĖ, Rokiškio krašto muziejaus Dailės skyrius
 
Prakartėlių parodos rengimo idėją 1998 m. pasiūlė italų menininkas, verslininkas ir mecenatas Angelo Frosio. Jo tėvynėje prakartėlės yra labai mėgstamos. Kiekviena šeima, laukdama Kalėdų, savo namuose įrengia prakartėlę. A.Frosio idėja buvo nuoširdžiai sutikta Rokiškyje. Nuo 1999 m. parodos dalyvių labai pagausėjo. Kasmet sulaukiama dalyvių iš keliolikos rajonų, o 2000-2001 m. ir 2003 m. – iš Latvijos ir Čekijos.
Prakartėlių įrengimo atsiradimas yra siejamas su Šv. Pranciškaus vardu. Šis jo sumanymas ir įgyvendinimas yra taip aprašomas Johannes Jorgensen knygoje „Šv. Pranciškus Asyžietis“: „Kalėdas 1223-aisiais metais Pranciškus pasiryžo švęsti, kaip dar niekuomet nebuvo švenčiamos. Greccio mieste Pranciškus turėjęs gerą globėją matininką Giovani Vellitą, kuris Pranciškui ir jo broliams buvo padovanojęs kalniuką, mišku apaugusį.
Šį savo globėją Pranciškus pasikvietė pas save ir pateikė jam tokį sumanymą: „Aš noriu šių metų Kalėdų naktį švęsti drauge su tavimi, tik paklausyk, kaip aš esu sumanęs tai įvykinti. Miške prie vienuolyno rasi uoloje didelį urvą. Tenai pastatyk prakartėlę, pridėk šieno ir atvesk jautį ir asilą, kad būtų visa taip, kaip Betliejaus kūtelėje kad buvo, Jėzui gimstant. Aš savo akimis norėčiau regėti, kokiame skurde Dievo sūnus ant žemės gimė.
Globėjas viską paruošė. Žmonės, išgirdę apie nepaprastą renginį, pradėjo plūsti iš visos apylinkės, rankose nešini uždegtomis žvakėmis.
Broliai vienuoliai, taipogi su degančiomis žvakėmis, atsistojo prie prakartėlės, visas miškas atrodė liepsnojąs nakties tamsoje – visa tai sudarė nepaprastai graudingą reginį.
Prakartėle pasinaudota vietoj altoriaus, ir ant jos buvo atlaikytos šv. Mišios...
Vėlai naktį pasibaigė šios nepaprastos apeigos, iš kurių visi grįžo labai sugraudinti ir džiaugsmo kupini“.
Lietuvoje kartu su krikščionybe pamažu prigijo ir prakartėlių įrengimo tradicija. Jas lipdė iš molio arba drožė vietos meistrai.
Figūros dažniausiai statomos po molinių lentelių stogeliu. Tai yra lietuviškos prakartėlės variantas, nes Betliejuje tvartelį atstojo nišos uolose. Liaudies meistrai taip pat panaudodavo ir daugiau lietuviškų elementų. Kai kur buvo naudojamos masinės gamybos prakartėlės.
Sovietiniais metais prakartėlių statymo tradicijos nebuvo puoselėjamos. Prakartėlės buvo daromos iš to, ką bažnyčios turėjo, todėl daugelyje jų metų metais žmones pasitikdavo tos pačios pabodusios prakartėlės.
Nepriklausomybės metais padėtis keičiasi: atsiranda bažnyčių, kuriose galima pamatyti naujų netikėtų, ir net gyvų prakartėlių, organizuojamos jų parodos, į jų kūrimą įtraukiami dailininkai, moksleiviai. Norint sukurti prakartėlę, reikia turėti gerą skonį, žinių, jausti, kaip prakartėlė derės prie bažnyčios aplinkos. Tas, kas daro prakartėlę, tarsi sako pamokslą. Pamokslą, kuris truks per visas Kalėdas ir kurį išgirsi kiekvieną kartą įėjęs į bažnyčią. Kūrybingas jaunimas bando sukurti šiuolaikinę prakartėlę, ją suaktualinti. Plinta tradicija įrengti prakartėles namuose, vaikų ugdymo įstaigose.
Rokiškio krašto muziejuje nuo 1998 m. Kalėdų kasmet rengiamos respublikinės prakartėlių parodos. Jų organizavimo idėją pasiūlė italų dailininkas, verslininkas ir mecenatas Angelo Frosio, su Rokiškio krašto muziejumi bendradarbiaujantis nuo 1994 m. Muziejininkams jis papasakojo, kad jo tėvynėje Italijoje yra gili tradicija pasitinkant gražiausią ir laukiamiausią metų šventę – šv. Kalėdas, kurti prakartėles ir jomis puošti butus, miestų aikštes, vitrinas. Angelo Frosio pasiūlė Rokiškio krašto muziejui organizuoti prakartėlių parodą, kurios dalyviams jis skyrė didelį premijų fondą. Tai buvo nauja idėja, todėl muziejininkams teko įdėti nemažai pastangų, kad ji virstų tikrove.
1998 m. prakartėlių parodoje dalyvavo tik rokiškėnai. Jos dalyviai buvo daugiausia mokiniai, vaikų darželių auklėtiniai ir jų darbuotojai. Pirmojoje parodoje vyravo piešiniai, mažiau buvo erdvinių kompozicijų.
1999 m. muziejininkai ir Angelo Frosio nutarė parodoje eksponuoti tik erdvines prakartėlių kompozicijas ir netaikyti jokių apribojimų: išsilavinimo, amžiaus, medžiagų. Nutarta, kad svarbiausias šios parodos darbų kriterijus bus meniškumas, originalumas. 1999 m. respublikinei parodai darbus pateikė garsūs Lietuvos tautodailininkai bei moksleiviai, darželinukai ir tokie žmonės, kurie anksčiau nesidomėjo jokia kūryba. Parodoje buvo eksponuota 36 prakartėlės, tačiau jų autorių buvo žymiai daugiau, kadangi 12 prakartėlių buvo kolektyvinio darbo vaisius. Parodoje dalyvavo Alytaus, Molėtų, Utenos, Panevėžio, Telšių, Vilniaus ir Rokiškio prakartėlių kūrėjai. Per prakartėlių parodos uždarymą Angelo Frosio visiems dalyviams įteikė premijas (premijų fondas buvo 10tūkst. litų). Šios parodos naujovė buvo Europos parlamento vicepirmininko Gvido Podestos įsteigta premija prakartėlei, kurios autorius sugebėjo suderinti nacionalines tradicijas ir šiuolaikiškumą. Ši premija atiteko medžio drožėjui, ūkininkui Venecijui Jočiui iš Rokiškio rajono Degenių kaimo.
III respublikinėje prakartėlių parodoje buvo eksponuojama 79 prakartėlės iš 12 Lietuvos miestų ir rajonų bei Latvijos Respublikos Cėsio miesto. Šios parodos dalyviai buvo nuo ikimokyklinio amžiaus vaikų iki 90-metį atšventusios močiutės – švilpynių meistrės Michalinos Počiulpienės. Paroda turėjo dar vieną bruožą – prakartėlių kūrimo ėmėsi šeimos. Trejus metus vykusios parodos parodė, kad prakartėlių kūrėjai turi lakią fantaziją ir didelį išmoningumą. Prakartėles jie kuria iš įvairiausių medžiagų ir įvairia maniera. Vieni jas drožia iš medžio arba lipdo iš molio, realiai, detaliai vaizduodami personažus, kiti figūras drožia labai apibendrintas, nesileisdami į tikroviškumo paieškas. Kai kurie autoriai stengiasi atkurti Kristaus gimimo laikmečio atmosferą, būdingas detales, aprangą. Kiti siekia nutolti nuo detalizavimo ir kurti labai apibendrintą vaizdą. Kai kurie autoriai naudoja neįprastas medžiagas, žieves, pakulas, šiaudus, kriaukleles, popierių, putoplastą, vielos tinklą ir kt. Pasak kunigo Rolando Makricko, norima žmonėms pateikti aktualią prakartėlę bei pačias Kalėdas.
IV tarptautinėje prakartėlių parodoje eksponuota per 112 prakartėlių. Dalyvavo kūrėjai iš Alytaus, Vilniaus, Kauno r., Rokiškio, Pasvalio, Kupiškio, Plungės, Telšių, Anykščių, Elektrėnų, Jonavos ir Cėsio (Latvija) miestų.
V prakartėlių parodoje eksponuota 120 prakartėlių iš 11 miestų ir rajonų. Tai buvo rekordinis prakartėlių skaičius per 5 metus. Ši paroda buvo įdomi ir tuo, kad joje dalyvavo daug šeimų.
u 2003 m. gruodžio 15 d. – 2004 m. vasario 28 d. vyko VI tarptautinė prakartėlių paroda. Eksponuota 60 prakartėlių iš 17 rajonų ir Čekijos Respublikos. Parodos lankytojai galėjo susipažinti ir su geriausiomis ankstesnių metų prakartėlėmis. 2003 metų prakartėlių parodos uždaryme dalyvavo Europos parlamento vicepirmininkas Gvido Podesta, kuris 1999 m. yra įsteigęs premiją geriausiai prakartėlei.
„Daugelyje šalių vaizduojamas netgi dangoraižių miestas, kuriame gimsta Jėzus, nes iš tiesų Dievas niekur neišėjo iš pasaulio. Kristaus įsikūnijimas yra nuolatinis. Ir į šią kultūrą Dievas ateina taip pat drąsiai, kaip atėjo anais laikais. Dabartinė aplinka netrukdo Dievui veikti pasaulį. Geroji naujiena yra gyva. Dievas nė vieno neatstumia ir visa tai, ką mes išgyvename, neatskiria nuo Dievo veikimo. Koks pasaulis yra – į tokį ir turime žiūrėti“ („Lietuvos aidas“, 1999 12 24 Nr. 252, p. 24).
Prakartėlių parodos Rokiškio krašto muziejuje pritraukia ne tik didelį dalyvių skaičių, bet ir daug lankytojų. 2001 m. sausio 10 d. buvo pasiektas rekordas. Rokiškio krašto muziejaus prakartėlių parodą per vieną dieną apžiūrėjo daugiau kaip 600 lankytojų.
Po kiekvienos parodos Angelo Frosio fondas skiria lėšų prakartėlėms įsigyti ir jas perduoda Rokiškio krašto muziejui, kuriame kaupiama jų kolekcija. Dalis šios kolekcijos 2000-aisiais – jubiliejiniais krikščionybės metais buvo eksponuojama Lietuvos dailės muziejaus parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“.

Informacijos Šaltinis

Komentarų ((0: D))